Dr. Jurgita Ludavičienė

Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė – viena originaliausiai dirbančių jaunesniosios kartos lietuvių menininkių, viena tituluočiausių tekstilės srityje dirbančių autorių; nuolat kviečiama dalyvauti svarbiose tarptautinėse parodose užsienyje ir Lietuvoje, sėkmingai vadovauja Vilniaus dailės akademijos (VDA) tekstilės galerijai „Artifex“, dėsto VDA Tekstilės katedroje.

Kaip profesionali menininkė Severija pradėjo reikštis dar studijų metais. Ją greitai pastebėjo galerininkai ir parodų organizatoriai. Parodose pradėjo dalyvauti su savo tuomete vizitine kortele – plunksnomis, iš kurių formuodavo objektus, kasdieniame gyvenime priklausančius kietam, vyriškam pasauliui. Vėliau rado kitą raiškos būdą, kuris ilgam užpildė jos mintis, kasdienį gyvenimą ir parodinę veiklą, – siuvinėjimą kryželiu. Šis užsiėmimas ilgą laiką buvo populiarus tarp moterų: pokariu mūsų senelės kaimuose kryželiu siuvinėdavo staltieses, takelius ir taip puošė savo buitį, sovietmečiu mūsų mamos per buities darbų pamokas kryželiu siuvinėjo pagalvėles ir servetėles. Populiarumo jis neprarado ir dabar – moterys įkvėpimo way of roses processpaveiksliukams ant sienų semiasi iš specializuotų žurnalų. Tai buvo ir tebėra noras puošti buitį, kuris dažnai (dažniausiai) manifestuojasi į tobulai kičinius objektus. Jie ir tapo Severijos įkvėpimo šaltiniu gana ilgam kūrybiniam periodui. Siuvinėjimas kryželiu tapo savotiška manija, todėl ir miniu nepaprastą menininkės aktyvumą. Tačiau autorė savo kūrinių pagrindu pasirinko ne tekstilę, o metalą, ir ne tik. Rasti metaliniai objektai, kasdieniai daiktai virsdavo meno kūriniais, kai ant jų būdavo perkeliamas kryželiu išsiuvinėtas ornamentas, banalus, standartinis, randamas žurnaluose, skirtas jaukiajam kičui kurti. Pasitelkdama ironiją, Severija konceptualiai pašalina kičo saldumo ir sentimentalumo kenksmingumą. Ironija atsiranda įkvėpimo semiantis iš lietuviško pokario kaimo, su kuriuo menininkų dabar jau niekas nebesieja, iš skurdžios sovietinės buities, kurią moterys bandydavo gražinti rankdarbiais, iš noro puošti buitį, kad ir kokiais absurdiškais objektais tai virstų. Iš visų įtampų išlaisvintos vidinės erdvės intymumas, kuris ir yra jaukumo esmė, Severijos darbuose kristalizuojasi į siuvinėjimą kryželiu ant įvairių tam nepritaikytų buities rakandų. Drauge tas siuvinėjimas nurodo į moteriškąją rankdarbių kultūrą. Kasdienybės laike svarbūs ne tik nuolatos tose pačiose vietose regimi daiktai – saugiai erdvei suformuoti labai svarbu, kad visos jos dalys būtų įprastose vietose, kad žvilgsnis neužkliūtų už jokio svetimo, nežinomo, neįprasto objekto. Tačiau svarbios ir kasdienės praktikos: saugumo jausmą sustiprina rankdarbių darymas, dažnai jų siūloma imtis ištikus stresui, sutrikus nervams – iškritus iš ramios kasdienybės tėkmės. Mezgimas, siuvimas, nėrimas, siuvinėjimas prilyginamas savotiškai meditacijai – ramus monotoniškas veiksmas, kuris vis dėlto nėra savitikslis. Dažnai valandos, praleistos prie nėrinio arba siuvinio, skirtos daiktui, kuris papuoš buitį, sukurti. Tačiau dažniausiai šie objektai formuojami pasitelkiant unifikuotas schemas, kurias spausdina įvairiausi moterims skirti žurnalai. Taip visiškai skirtinguose privačiuose interjeruose amžiumi, išsilavinimu, priklausomybe socialiniams sluoksniams radikaliai besiskiriančios moterys susikuria identiškus objektus: nėrinius, servetėles, patiesalus ir t. t. Ypač tai pasakytina apie siuvinėjimą kryželiu – šia technika atkartojami tapybos darbai, įvairių istorinių epochų ornamentai. Taip sukuriamas privačių interjerų kičas. Kičas kaip tik ir yra tai, kas tarsi paremta menu, bet iš tiesų yra neoriginalu, subanalinta, nuvalkiota, populiaru ir visiems įprasta. Visa tai kuria jaukumą: interjero klišės sukuria jausmą, kad „viskas mano namuose yra taip pat jauku, kaip ir kitų namuose, o tuo pat metu – taip pat gražu, kaip katalogų fotografijose“, savotišką bendrumą su kitomis to paties objekto kūrėjomis, asmeninę ramybę ir saugumą.

Severija unifikuotas schemas iš žurnalų perkelia ant didžiulių aliuminio puodų dangčių („Gyvenimas yra gražus“, 2005) ir šiuos neišvaizdžius impozantiško dydžio daiktus paverčia prestižiniais geidžiamų interjerų objektais. Tiražuojamas kičinis ornamentas, patekęs ant kibiro, samčio ar automobilio durelių, paradoksaliai paverčia juos unikaliais dirbiniais. Taip trindama ribą tarp kasdienio kičo ir aukštojo meno, autorė ironiškai reflektavo tiek visuotinį grožio ir jaukumo siekį, tiek pernelyg rimtą lietuvių požiūrį į meną. Kičas lietuvių dailėje dažniausiai vis dar suvokiamas kaip blogio įsikūnijimas, todėl retas autorius kičinius simbolius drįsta įsileisti į savo kūrybą. Tačiau Severija elgiasi visiškai priešingai. Kičas, ironija, metalas ir siuvinėjimas – šie nelogiškai surikiuoti komponentai apibūdina nepaprastai produktyvų autorės kūrybos laikotarpį. Siuvinėjimas pasirodė besantis labai tinkamas komponentas: ornamentai, nurodydami į kasdienybę, puošnumą, sentimentalumą, iškart virsta konceptualiais, kai patenka į kontrastingą aplinką ar ant visiškai tam nepritaikytų objektų. Šiuo kontrasto principu pagrįsta įspūdinga „Rudens kolekcija“: tos pačios Severijos rožės, kurias buvo galima išvysti ankstesniuose darbuose, rožės, tas neoriginalus moteriškos kasdienybės simbolis, kone klišė, pražydo ant surūdijusių daiktų ir susiliejo su ryškia ruda metalo spalva. Šioje kolekcijoje autorė ironizuoja lietuvių siekį viešus interjerus puošti senais buities rakandais: dažnai įrengdami naują užeigą jos savininkai ieško senų vyžų, šakių, lygintuvų ar kastuvų ir iškabina juos ant sienų, taip norėdami interjerui suteikti jaukumo. Keistas ir nelogiškas tas noras – juk dažniausiai tokie interjerai kuriami miestiečiams. Tačiau laistytuvas, vežimo ratas ar šakės kažkodėl traktuojami kaip beveik privalomi užeigos interjero elementai. Severija, rinkdama nereikalingus rakandus ir puošdama juos siuvinėtomis rožėmis, atkreipia dėmesį į tą dažnai absurdišką lietuvių praeities, senovės garbinimą, neretai kaip tik ir pasireiškiantį madingiausio automobilio, sukrypusio vežimo ir pasagos virš durų derme. Rūdžių paveikti metaliniai paviršiai apeliuoja į senovę – tačiau šios rūdys atsirado ne nuo amžių patinos, o greitai, daiktai – ne autentiški senoviniai rakandai, o tiesiog korozijos paveikti šiuolaikiniai buities objektai. Visa tai kuria paradoksalų, ironišką ir labai estetišką įspūdį.

sudeti kadrai i vienaParadoksas, ironija ir siuvinėjimas – kaip be jo? – pasitelkiami ir kolekcijoje „Rožėm klotas kelias“. Čia siuvinėtos rožės pražysta ant automobilio kapoto ir primena laidotuvių vainikus ar krepšelius, kurie fluorescenciniais dirbtinių gėlių blyksniais žymi avarijos aukų vietas. „Paskubėk, ir tavo automobilį papuoš siuvinėtos rožės“, – galima būtų sukurti socialinės reklamos žanro plakatą. Makabriškai šios rožės atrodo ant automobilio ir verčia galvoti apie vyriškus bei moteriškus laiko leidimo būdus: kol vyrai valandų valandas leidžia puošdami savo automobilius, o paskui – pašėlusiu greičiu lakstydami jais, moterys siuvinėja, laukdamos jų namie. Severija automobilius ir rožes sudeda į krūvą ir gauna paradoksaliai ironišką moteriškos automobilio puošybos variantą. Rožėm klotas kelias čia – ne gero gyvenimo, sėkmės, o nebūties metafora. Rožės nukloja automobilininko kelią po mirties.

Kryželiu išsiuvinėti ornamentai perkeliami ant įvairių daiktų: lėkščių, dubenų ir dangčių, šaukštų ir samčių, automobilių ir netgi pastatų. Bet apie siuvinėtas sienas – vėliau. Nes laukia kitas periodas. Pati autorė jį su išlyga ir šiek tiek pasišaipydama iš savęs vadina dizaineriškuoju. Nes išties neįmanoma visą gyvenimą kryželiu siuvinėti viską, ką pamatai. Žinoma, buvo autorių, kurie pasirašydavo ant visko, netgi debesų ar karo, pavyzdžiui, Benas Vautier. Tačiau Severija dar ir racionali: posūkis taikomąją paskirtį turinčių objektų link – nuoseklus ir logiškas. Prieš tai buvusių siuvinėtų objektų gausa suponavo vis grynėjančią idėją apie meno ir buities santykį, apie meno vietą kasdienybėje, apie objekto estetikos ir funkcionalumo balansą. Todėl objektai iš konceptualiai dekoratyvių virto dekoratyviai funkcionaliais. Vienas svarbiausių tokios funkcionalumo ir dekoratyvumo dermės pavyzdžių – apšvietimui skirta kolekcija „Saulėgrąža“. Joje ir vėl galima atpažinti anksčiau taikytus metodus: siuvinėjimą kryželiu, dirbtinį daiktų sendinimą. Ir tą patį neblėstantį dėmesį kasdienybei – dizaineriškieji objektai pakeičiami, bet išlaiko savo funkcionalią prigimtį ir yra skirti interjerui apšviesti. Čia naudojamos rastos metalinės detalės, rakandai, vamzdžiai. Iš jų formuojami funkcionalūs šviestuvai, kurie yra ir dekoratyvūs, ir konceptualūs. Dekoratyvūs, nes (žinoma) siuvinėti kryželiu, šviestuvų gaubtai iš surūdijusių detalių atlieka savo funkciją. O kadaise buvę funkcionalūs vamzdžiai ir čiaupai, sujungti draugėn, patiria savotišką renesansą – vėl iš naujo įgyja funkciją, tik visiškai kitą nei prieš tai buvusioji. Tačiau funkcionalūs autorės objektai nepraranda konceptualumo: juose išlaikyta pusiausvyra tarp dizaino ir meno, kai darbai interjere atlieka ir meno kūrinio, ir apšvietimo prietaiso funkcijas. Pabrėžtina ir sąsaja su šviesa: saulėgrąžos, pražystančios ant šviestuvų gaubtų, tiesiogiai priklauso nuo saulės. Jos su saule susijusios, į ją gręžiasi ir dėl savo pavidalo su ja asocijuojasi. Tačiau šios saulėgrąžos išsiuvinėtos ant aprūdijusio, pažeisto paviršiaus. Ši dekoratyvumo, destrukcijos ir perdirbimo, taip pat pakartotinio naudojimo samplaika padaro objektus ir parodinius, ir dizaineriškus. Jie turi ir emocinį atspalvį: liūdesio, apleistumo, prabėgusio laiko priminimas derinamas su bjaurumo estetika, o drauge ir su žvaliu vėl funkcionuojančio daikto pasirengimu naujam naudojimo laikotarpiui. Ko gero, pats emocingiausias – didelės apimties darbas „Septynios meno dienos“. Funkcionali menora, kuri, jei norime, kalba apie menininko tarnystę, pasirengimą kasdien degti po žvakę meno labui, kita vertus, tiesiog šviečia. Kaip įspūdingas ir sudėtingas toršeras. Tam tikra liūdnos ironijos dozė pastebima toje menoroje, primenančioje apie menininko darbą visas septynias savaitės dienas ir septynias naktis. Apie nuolatinį pasirengimą, budėjimą ir negalėjimą atitrūkti nuo idėjų generavimo – septynios meno dienos liudija ir nuovargį, neišvengiamai ateinantį dėl nuolatinio meno kūrimo, persisotinimo ir išsisėmimo. Tada galima pasistengti tiesiog įsijungti toršeru virtusią menorą ir atsipalaiduoti. Bet ar tai įmanoma?

Filmo Isardymai fragmentai 1Tikriausiai ne, jeigu jau gimei menininkas. Bent jau taip aiškėja, į Severijos kūrybą žvelgiant retrospektyviai. Siuvinėjimas, kūrybinio kelio pradžioje augęs ištisomis gėlių pievomis ant metalinių objektų, ima retėti, konceptualėti, atradimo euforiją keičia nuovargis ir apmąstymai apie meno reikalingumą, jo vaidmenį visuomenės ir paties autoriaus gyvenime. Neįmanoma nustoti budėti meno akivaizdoje, bet nuolatos semdamas iš savo paties šulinio imi neišvengiamai girdėti cinkuoto kibiro brūžinimą į dugną. Ir visa entuziastinga veikla ima atrodyti kaip didelis pilkas rūko gniutulas, nebe teikiantis įkvėpimą, o trukdantis ir trikdantis. Tačiau ir tą neišvengiamą nuovargį galima panaudoti naujiems kūriniams: tai, ką galima išsiuvinėti, galima ir išardyti. Tas penelopiškas veiksmas žymi daug ką: persisotinimą ir beprasmybės pojūtį, menininko kaip trikdančio visuomenės veiksnio vaidmenį, galop norą apsivalyti ir išlaisvinti erdvę naujoms mintims bei naujiems kūriniams. Todėl Severija aistringą siuvinėjimą keičia reikšmingu ardymu. Jau rašiau, kad siuviniai, atrodė, dengs viską – tiltus, gatves ir namus. Beveik taip ir išėjo – autorės adatos dygsniais buvo pažymėtos dvi sienos. Pirmoji buvo eksponuota Kauno Tekstilės bienalėje, todėl natūralu, kad laikina. Priverstinis, nors ir pagrįstas išardymas buvo pirmas. Po jo sekė antra siena ir antras išardymas – antroji siuvinėta siena buvo nuolat eksponuojama Severijos vadovaujamoje galerijoje „Artifex“. Logiška – tekstilės galerijoje kryželiu siuvinėta siena atrodo konceptualiai, tačiau tokia nuolatinė ekspozicija ilgainiui tapo kliūtimi kitoms parodoms. Antrasis išardymas buvo simbolinis, savanoriškas ir reikšmingas: tarsi atsisakydama to, ką per daug metų buvo sukūrusi ir įtvirtinusi kaip savo vizitinę kortelę, autorė išardo dygsnius ir palieka tuščią sienos plokštumą tarsi ekraną būsimam filmui. Yra ir filmas, kurį galima žiūrėti atskirais kadrais – stebėti, kaip blykšta siena. Lieka plokštuma kitiems darbams ir tuščia erdvė, kuri, jei tikėsime visais meditaciją praktikuojančiaisiais, ir yra siekiamybė. Bent jau šiandien.

 

Filmų: "Rožėm klotas kelias" (2009, Aurelija Maknytė), "Septynios meno dienos. Instrukcija" (2011, Aistė Kirvelytė), "Išardymai" (2013, Aistė Karvelytė) stop kadrai.