„Мир, дружба, фестиваль, жевачка“ (Iš sovietmečio pabaigos gatvės folkloro)

 

XX a. 9 deš. pradėjus braškėti geležinei uždangai, gaivesnių vakario gūsių įkvėpė ne tik suaugusieji. Ore tankėjantį aukštesnių idealų ir žodžio laisvės troškimą lydėjo ir nenumaldomas materialių naujovių bei vartojimo alkis. Tai nebuvo vartotojiškumas šiandiene prasme, kai esame išlepinti tiek pasiūlos, tiek galimybių įsigyti beveik viską, ko akys ir širdis geidžia, pertekliaus. Tuomet mes, sovietinė X karta, buvome išties alkani. Tai buvo laikai, kai tą patį kramtomosios gumos gabalėlį žiaumodavome pasikeisdami su suolo draugu, kai vienintelį pasirinkimą – „Paršiuko Čiuko“ gumą – rožine spalva nusidažydavom įkramtydami raudoną pakuotės popierėlį, o estiška „Kalev“ kramtomoji guma buvo didžiulis deficitas.

Tada rūdžių išgraužta geležinė siena ėmė vis labiau eižėti ir deficito pasaulyje pasirodė tikrų vakarietiškų stebuklų. Vieni pirmųjų atkeliavo „Ančiuko Donaldo nuotykiai“, vertingi ne tik dėl pagrindinio, jau iškart spalvoto kramtomo turinio, bet ypač dėl nuotykių popierėlių. Dėl šių stebuklų buvome pasiryžę paaukoti ne mažiau nei indėnai ar aborigenai, už europiečių stiklo karoliukus galėję atiduoti paskutinį kailį ir dar pridėti aukso grynuolį. Kitaip tariant, už „Donaldo nuotykių“ bloką sumokėti visus vasaros atostogoms tėvų įduotus pinigus buvo normali kaina. Kaip suaugusiųjų pasaulyje vis svarbesnę vietą užėmė doleris, taip paraleliniame vaikų pasaulyje – kramtomosios gumos popierėliai. Tai nebuvo tik tuščia vaikiška užgaida, ir suaugusiųjų popierinės kupiūros nebuvo vertingesnės už šiuos popierėlius. Tai buvo vaikų valiuta, turinti realią vertę: ja buvo galima keistis, mainyti į kitus daiktus, lošti, o svarbiausia – už ją buvo galima nusipirkti statusą, bendraamžių pagarbą, draugystę, populiarumą.

Į šiuos realius vaikystės prisiminimus, kurie nepriklausomybėje gimusių kartų atstovams arba negyvenusiems šiapus geležinės uždangos tikriausiai gali atrodyti lyg šaržuoti komiksai, pastaruoju metu sugrąžino taskitas Donaldas, bene pirmąkart per žmonijos istoriją populiarumu ir įtakingumu besikėsinantis aplenkti „Ančiuką Donaldą“ ir jo nuotykių personažus, tame tarpe ir Skrudžą Makdaką. Tas šių dienų Donaldas turi tam tikrų panašumų su kramtomosios gumos personažais. Jis taip pat skirtas plačiosioms masėms, geba generuoti milžiniškas pajamas, užpildo eterį vis naujais savo nuotykiais ir puikiai pučia įvairius burbulus. Bet yra ir vienas esminis skirtumas – jei „Ančiukas Donaldas“ ir jo draugai asocijuojasi su sienų griuvimu, tai taskitas Donaldas – su naujų sienų statymu.

 

Tomas Kriaunevičius