VANDENS LELIJOS (2019)

Architektas: Tomas Grunskis. Iniciatorius ir rėmėjas: Irmantas Norkus. Rėmėjai: Vilniaus miesto savivaldybė, "ArtVilnius".

Teksto autorius Tomas Kriaunevičius

     Meno objektas "Vandens lelijos" iškilo bevardžiame skersgatvyje, jungiančiame Vingrių ir Pylimo gatves. Kadaise ši vieta miestui ir jo gyventojams turėjo ypatingą reikšmę, skersgatvis dėl ištvinusių vandeningų šaltinių, jų maitinamo Vingrio upelio ir žmonių kasdienės veiklos pėdsakų XIX a. buvo vadinamas Purvinuoju (Brudnyj pereulok). Kai kuriuose žemėlapiuose – matyt, dėl savo visuomeninės reikšmės – jis pavadintas Viešuoju skersgatviu (Publičnyj pereulok). Dabar Vingrių vandenvietė apleista, miestiečiams neprieinama, o šaltiniai teka apie 3,5 m po žeme ir yra nudrenuoti į miesto kanalizacijos sistemą. Paraleliai yra įvykęs ir viešosios istorinės atminties drenažas – šios lokacijos reikšmė miestiečių atmintyje baigia nugrimzti į užmarštį.

     Vandeningiausi sostinės natūralūs Vingrių šaltiniai nuo pat miesto kūrimosi pradžios iki XX a. buvo gyvybinė arterija, Vilniaus gyventojams tiekusi švarų geriamąjį vandenį. XV a. pab. iš šaltinių buvo išvestas gravitacinis medinis vandentiekis, savitakos principu jis transportavo vandenį žemyn miestiečių reikmėms. Pirmą kartą Vingrių šaltiniai paminėti 1501 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegijoje – ja dominikonų vienuoliams dovanotas sklypas, keturios karčiamos ir Vingrių šaltiniai. Ilgus amžius vanduo iš Vingrių vandenvietės buvo tiekiamas į privačius ir viešus rezervuarus, aprūpino ne vieną miesto pirtį, sovietmečiu autocisternomis buvo gabenamas gatvėms ir gėlynams laistyti.

      Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė savo kūryboje dažnai panaudoja utilitarius buities artefaktus. Ją domina ne didžiųjų asmenybių, herojų ar įvykių įamžinimas, bet kasdienybės istorijos, daiktų istorijų pasakojimas ir interpretavimas. Pasitelkdama buities daiktams priskiriamas universalias reikšmes ar konotacijas, menininkė kuria objektus, jungiančius kasdienybę su istoriniais kontekstais. Net ir patys kryželiu ant rastų buities objektų autorės siuvinėjami vaizdai – tai paruoštos unifikuotos atvirojo kodo schemos, kurių bet kas gali rasti rankdarbių žurnaluose ar interneto platybėse ir jas laisvai adaptuoti, modifikuoti savo reikmėms bei paleisti, kad ir toliau būtų praktiškai panaudojamos. Viena vertus, siuvinėjimas kryželiu yra itin senamadiška, archajiška technika, kita vertus, jos raiška veikia skaitmeninio pikselinio vaizdo principu – norint geriau suvokti reikia tam tikro atsitraukimo, atstumo. Ant metalo siuvinėjamo vandens lelijų motyvo pasirinkimas yra nulemtas tiek istoriškai su švariu vandeniu susijusios lokacijos, tiek ir kūrinio atlikimo technikos. Tai nuoroda į garsiojo impresionisto Claude’o Monet (1840–1926), kuris 30 paskutinių kūrybos metų tapė savo sodo vandens lelijas, darbus. Kaip impresionistai išėjo iš savo dirbtuvių studijuoti ir smulkiais potėpiais tapyti gamtos, taip ir menininkė autorine technika paverstais kryželių potėpiais savo viešosios erdvės kūriniui ieško vizualaus ir konceptualaus dialogo su aplinka – urbanistiniu Vilniaus miesto peizažu. Claude'as Monet I-ojo pasaulinio karo metu, nepaisydamas  visiškai priartėjusios fronto linijos, toliau intensyviai puoselėjo savo sodą bei itin produktyviai dirbo įamžindamas jį paveiksluose. Tai buvo jo priebėga ir maištas prieš karą. Severijos gėlių kamufliažas ir ankstesniems darbams būdinga antimilitaristinė tematika savotiškai suskamba ir šį kartą. Įdomu, kad modernios karo mašinos pavadinimas kilo nuo cisternos (angl. tank), kuomet I-ojo pasaulinio karo metu išradinėdami pirmąjį karinį tanką britai šį projektą įslaptino pridengdami jį kodiniu vandens talpyklos pavadinimu. O gabendami tankus į frontą juos apdengė audiniais, lyg po jais slėptųsi tik vandens ar degalų cisternos. 

      Tarsi korozijos paveiktas povandeninis laivas viešojoje erdvėje išniręs objektas kalba apie miesto lokacijų, jas apipynusių pasakojimų atminties ir užmaršties klausimus. Industrinė talpykla, išsiuvinėta gėlojo vandens augalų motyvais, į paviršių kelia natūralios gamtos ir žmogaus veiklos sąveikos problemas. Cisterna yra universali talpykla, ja vis dažniau gabename nebe vandenį, bet srutas, vandenį teršiančius chemikalus, naftos produktus. Nors gyvename gana saugioje klimato zonoje, jau ir mūsų miestus keliskart per metus aplanko „tvanas“, kai įsismarkavusios stichijos gatves užtvindo plūstančiais vandens kanalais. Vandens perteklius arba trūkumas – XXI a. įvairiuose pasaulio regionuose vis labiau aštrėjanti problema. Lietuvai tai gali tapti net pranašumu, nes mūsų šalis itin turtinga aukštos kokybės gėlojo vandens, o ilgainiui jis taps vis labiau brangstančia žaliava ir eksporto preke. Šalyje, kurioje negausu brangiųjų iškasenų, tyras vanduo ir žmonių kuriama kultūra yra kertiniai naudingieji ištekliai.

      Vandens prigimtis dvilypė – jis yra tiek gyvybės šaltinis, tiek ir ardanti, visa griaunanti stichija, dėl kurios sukeltų erozijos bei korozijos procesų žmogaus veiklos produktai, net ir brutalūs industriniai objektai, tampa efemeriški, ilgainiui pasiglemžiami gamtos, suardomi ir paleidžiami į naują cheminių elementų ciklą.

Prie kūrinio techninio atlikimo prisidėjo Gvidas Šiatkus, Stasys Šverebas.